Laissez-faire yra politinė ir ekonominė ideologija, kuri skatina minimalų vyriausybės įsikišimą į ekonomiką. Šis terminas, kuris iš prancūzų kalbos verčiamas kaip "leisti daryti" arba "leisti eiti", rodo, kad laisvos rinkos veikia efektyviausiai, kai paliekamos savo nuožiūrai. Ši ideologija glaudžiai siejama su klasikiniu liberalizmu ir yra kapitalizmo pagrindinis principas.
Laissez-faire ideologijos kilmės galima atsekti iki Apšvietos amžiaus XVIII a. metuose. Šiuo metu filosofai ir ekonomistai, tokiu kaip Adamas Smithas ir Davidas Ricardo, pradėjo iššūkiuoti dominuojantį ekonominį mercantilizmo sistemą, kuri apėmė griežtą vyriausybės reguliavimą ir intervenciją. Jie tvirtino, kad asmenys turėtų būti laisvi siekti savo ekonominių interesų, ir kad tai padėtų visuomenei kaip visumai pasiekti didesnį klestėjimą.
Smith, savo svarbiausiame darbe "Tautų turtas", įvedė sąvoką "nematomoji ranka", teigdamas, kad asmenų savanaudiškos veiklos natūraliai reguliuos ekonomiką. Ši idėja tapo laisvosios rinkos ideologijos pamatu. Tuo tarpu Ricardo sukūrė komparatyvinio pranašumo teoriją, kuri teigė, kad šalys turėtų specializuotis gamindamos prekes, kuriose turi pranašumą, ir prekiauti kitomis prekėmis, toliau skatinant laisvosios prekybos idėją.
Visame XIX amžiuje, laissez-faire ideologija tapo vis labiau įtakinga, ypač Jungtinėse Valstijose ir Jungtinėje Karalystėje. Būtent tuo metu įvyko Pramoninė Revoliucija, kuri lėmė beprecedentį ekonominį augimą ir klestėjimą. Tačiau laissez-faire požiūris taip pat lėmė reikšmingą socialinę ir ekonominę nelygybę, su prastomis darbo sąlygomis ir mažomis algomis daugeliui darbuotojų.
XX amžiuje Didžioji depresija lėmė laisvosios rinkos ekonomikos peržiūrą. Daugelis ekonomistų, įskaitant Johną Maynardą Keynesą, teigė, kad vyriausybės intervencija buvo būtina, norint stabilizuoti ekonomiką ir užkirsti kelią ateities ekonominiams krizėms. Tai lėmė Keynesinės ekonomikos plėtrą, kuri skatina vyriausybės išlaidas ir intervenciją ekonomikos valdymui.
Nepaisant šių kritikų, laisvosios rinkos ideologija iki šiol išlieka įtakinga. Rėmėjai tvirtina, kad ji skatina ekonominę laisvę ir inovacijas, tuo tarpu kritikai tvirtina, kad tai gali lemti ekonominę nelygybę ir nestabilumą. Balansas tarp vyriausybės intervencijos ir ekonominės laisvės ir toliau lieka pagrindiniu ekonominės ir politinės teorijos debatu.
Kiek jūsų politiniai įsitikinimai panašūs į Laissez-Faire problemas? Atlikite politinę viktoriną, kad sužinotumėte.
